Jūs tvirtai tikite tuo, kad tai, kaip gyvenate, ką veikiate, kaip matote pasaulį etc., yra Jūsų norų rezultatas. Pasitikrinkite!

GROŽIO LINK
SU SKULPTORIUMI
J U O Z U R U Z G U

© 2014 copyright by Aistė Žemaitytė

 

PRATARMĖ

Skiriu savo tėveliams. Kartais jie užsukdavo pas skulptorių Juozą Ruzgą tuometinės Sovietų Sąjungos draudžiamų vakarietiškų filmų pasižiūrėti. Vaikams žaidimo kambario nebuvo, tad uždarydavo mane ir sesę dirbtuvėse. Žiemą būdavo šaltoka. Net su kailiniais. Man labiausiai patikdavo eskiziniai lipdiniai, o masyvūs darbai buvo protu neaprėpiami - keldavo pagarbą. Vartydavome ir meno albumus. Apie tai, kad rasdavome pozuotojų nuotraukų, neprasitardavome..

Nors nepasirinkau su menu susijusios specialybės, bet polinkis estetikai susiformavo. Tėtis nuolat ragindavo mane, kaip žurnalistę, užfiksuoti Juozo Ruzgo pasakojimus, nes vieną dieną bus tam tiesiog per vėlu. Tačiau aš neskubėjau.

Su Juozu Ruzgu dirbu nuo 2006-ųjų. Tuo metu parengiau tekstą apie jo žurnalistinį kelią leidiniui „Žurnalistai apie laiką ir save“ (2008), vėliau sekė anotacija jubiliejinei skulptoriaus parodai “Grožio beieškant” (2009, balsas.lt), tekstų parengimas Visuotinei lietuvių enciklopedijai 20 tomui (2011), knygai “Kauno dailė: realijos en face” (2011), R. Dichavičiaus sudarytam albumui „Laisvės paženklinti“ (nors pastarasis tekstas nėra autentiškas mano siųstajam, 2013, 2 t)., savaitraščiui „Nemunas“ (bernardinai.lt, veliuona.eu, 2014) etc.

2010 buvo pradėti rengti tekstai J. Ruzgo meno albumui “Grožio link”. Tai - spausdinto albumo anonsas mano parengtų tekstų prasme, nes čia pateikiamos nuotraukos  ne iš būsimo albumo, bet iš oficialaus skulptoriaus J. Ruzgo, bernardinai.lt, balsas.lt internetinių puslapių ir asmeninio mano archyvo, kas sudaro tik nedidelę dalį skulptoriaus darbų.

Malonaus laiko grožio pasaulyje!

Aistė Žemaitytė

SKULPTORIAUS JUOZO RUZGO ŽODIS

Kaunas – mano gimtas miestas.

Didžioji dalis mano skulptūrų sukurta Kaune ir Kaunui. Tai – miestas, kurio dvasią ir pulsą jaučiau nuolat, kuriame turiu visas galimybes tęsti skulptoriaus darbą, kuriam ir šiandien aktualūs mano darbai. Mėgstu keliauti, pamatyti pasaulį, susipažinti su kitom kultūrom. Mielai norėčiau pagyventi meno centruose – Paryžiuje, Londone, Barselonoje, Romoje.. bet į Kauną visuomet sugrįžčiau. Išaugęs dviejų didžiausių Lietuvoje upių santakoje Kaunas ikišiol neturi tai atspindinčio simbolio. Nemuno ir Neries susiliejimo tematika esu sukūręs ne vieną darbą, tačiau ”Santakos” idėja, kuri galėtų tapti Kauno simboliu, ilgai mane kamavusi gimė prieš daugiau kaip 20 metų. Kauno miesto savivaldybė pritaria šiai mano idėjai, tačiau jos įgyvendinimui neturi lėšų.

Esu su tais, kuriems, kaip ir man, svarbūs patriotizmas, tautiškumas, harmonija. Šių nuostatų laikiausi ir laikausi. Net sovietmečiu esu sukūręs 5,5 m varinę ”Perkūno” skulptūrą, kuriai anuomet užsakovai-architektai neišdrįso duoti tikrąjį vardą – pavadino ”Žmogumi, laikančiu žaibus”.

Man svetimas nihilizmas, destrukcija, tačiau bendrosios parodos apjungia pačius įvairiausius kūrėjus. Mielai dalyvaudavau ir dalyvauju miesto ir respublikinėse parodose, kuriose visuomenė gali susipažinti su vienu ar kitu mano kūriniu. Na, o 2009 metais Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje Kaune ”Meno parkas” buvo atidaryta jubiliejinė, 75-iui skirta personalinė paroda, kurios metu pristačiau visuomenei daugelį svarbiausių savo kūrinių. Tai – vienas iš reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių.

Tačiau man asmeniškai labiausiai suvirpa širdis, kai mano sukurta skulptūra pastatoma toje erdvėje, kuriai ją kūrei. O jei laukti tenka daugiau kaip 10 metų? Birštono miesto valdžios surengto simpoziumo “Lietuvos skulptoriai Birštonui“ metu mes, dalyviai, 2 savaites kūrėme eskizus, vaikštinėjome po Birštoną ir ieškojome vietos, kur galėtų stovėti mūsų eskizuose pavaizduotos skulptūros. Mano 15 cm aukščio eskiziukas-lipdinys ”Versmė” labai patiko peržiūros komisijai, kuriai vadovavo tuometinis LDS pirmininkas K. Bogdanas.

 

Peržiūroje dalyvavo Birštono miesto valdžia ir vyriausiasis architektas, kurie taip pat pritarė idėjai. Pasikeitė valdžios. Užsakymo taip ir negavau. Tačiau aš pats savo iniciatyva padariau 3,5m skulptūrą gipse ir ją atliejau bronzoje. Sanatorija, kurios baseinui-fontanui buvo skirta skulptūra, nerado lėšų įsigyti šiam kūriniui. 2002 metais skulptūra ”Versmė” papuošė Birštono miestą kaip tai buvo mano sumanyta dar prieš 15 metų. Jaudinantis momentas..

Skulptoriumi ir gimstama, ir tampama. Polinkį formos kūrimui turėjau nuo mažens, tačiau be meilę menui ugdančių žmonių, be tam tikros aplinkos, tikslinių mokslų, be nuolatinio kūrybinio darbo, bei artimų žmonių palaikymo skulptoriumi nebūčiau tapęs. 

Šiandien aš suprantu, kad pagrindinė tikro menininko paskirtis – kurti, perteikiant idėją, mintį, emociją ir kad tas kūrinys būtų ilgaamžis. To aš ir siekiu.

Su dėkingumu ir meile –
Juozas Ruzgas
(parengė Aistė Žemaitytė

ĮVADAS

KELIAS – ne takelis. Nors ir

takelis J. Ruzgo gyvenime visuomet vinguriavo šalia. Skulptorius ir žurnalistas. Žmogus, kuris įamžino dalelę istorija virtusios dabarties, kuris subtiliai atskleidė gražiausias moters ir vyro puses kartu ir atskirai, kuris stengėsi kurti, o ne griauti, kurio darbų pasaulis alsuoja harmonija. Žmogus, kuris gyvena tuo, ką kuria. Kuris neapgaudinėja savęs ir kitų madingomis kryptimis. Kurio vertybės ir pasaulėžiūra atsispindi darbuose. Žmogus, kuris sukūrė savo darbais odę Moters ir Vyro Grožiui.

GROŽIS – bene sunkiausiai apibūdinamas dalykas. Kad

jis egzistuoja, neabejojama, tačiau lengviau jo ieškoti kuriant, negu jį apibrėžti. Niekas nebando lyginti skirtingų epochų autorių kūrinių pagal grožio intensyvumą – atseit, to autoriaus kūriniai gražesni už ano. Grožis atsiveria, gimsta nuolat – kinta formos, turinys, ir tik galutinis darbo ir kūrybos vaisius įvardijamas kaip gražus arba ne.

POZITYVIOS EMOCIJOS – nuolatinės grožio palydovės. Išgyvenamas grožis sukelia šilumos pojūtį viduje, džiaugsmą, pasigėrėjimą, laimę...

Tiesa, šiuolaikinis menas pakrypo ir į kitą pusę, kiek kitaip traktuodamas savo paskirtį – sukrėsti, šokiruoti, išgąsdinti... Tai – negatyvių emocijų zona, su grožiu neturinti jokių sąlyčio taškų. Tai – įdomu, tai – supurto, tai – reikalauja protavimo bei įžvalgos, tačiau daugeliu atvejų tai nėra gražu...

Pažvelkime, kaip autorius supranta, vertina, išgyvena grožį laikui bėgant ir skirtingose formose.

Greta – istorijos, kurių nerasite jokioje faktus fiksuojančioje enciklopedijoje. Kūrinys su savo istorija leidžia dar intensyviau jį suvokti, atskleidžia dar vieną jo skaitymo ir emocinio pojūčio sluoksnį.

 Šis albumas –

nuoširdus pokalbis su Jumis, kuris pažįstate autorių iš jo kūrybos ar norite su juo susipažinti.

Šis albumas –

Jums skirta padėka, nes be Jūsų nebūtų tiek kūrinių – kūriniai visuomet skiriami žiūrovui.

MAŽOJI PLASTIKA: NUO ITALJONIŠKŲ SKULPTŪRŲ IKI BRANDAUS UNIKALUMO

Mano tėvas buvo didelis meno mylėtojas – ne tik domėjosi menu, bet ir pats liejo akvareles, piešė. Namuose buvo nemažai meno knygų, dailės žurnalų, kuriuos vartydamas įsidėmėjau liaudies meistro drožėjo darbus. Kartą, sėdėdamas virtuvėje prie plytos, radau pagalį ir pagalvojau, kad ir man vertėtų pabandyt... Pasiėmiau virtuvinį peilį ir... pirmas bandymas baigėsi krauju. Labai giliai įsipjoviau į pirštą. Tuo ir baigėsi mano susidomėjimas medine skulptūra, bet ne daile. Aš ir toliau mielai piešiau. Kartą savo nupieštos Gedimino pilies kontūrams apvedžioti panaudojau tėvo tušą, kas tokiam pirmo skyriaus moksleiviui kaip aš buvo didelė naujovė.

1946‑ieji. Skelbiamas papildomas priėmimas į Kauno vidurinę dailės mokyklą. Pagal amžių aš buvau tinkamas į antrą klasę. Tėvas sako: „Eik ir papiešk. Pabandyk. Išlaikysi, gausi stipendiją, prisidėsi prie šeimos.“

Nes šeimyna tai didelė buvo (4 vaikai ir tėvai). Pokario laikais mes sunkiai vertėmės. Tėvas, kuris buvo inžinierius mechanikas, net savo brangius darbo prietaisus į lašinių paltį buvo priverstas iškeisti... Pats nevalgė mėsos, bet mes tai visi buvom mėsėdžiai...

Išlaikiau egzaminus. Patekau iškart į antrą klasę. Iki ketvirtos klasės buvo galima bandyt įvairias technikas – ir grafiką, ir tapybą, ir lipdybą, o paskui jau reikėjo pasirinkt kažką konkrečiai. Mane labiausiai patraukė lipdyba. Formos paieškos.

Aš pradėjau lipdyti. Buvo toks filmas vaikams „Guliverio kelionės“, kuriame vaidino lėlės. Tai aš nulipdžiau visą krūvą to filmo personažų, savaip juos pateikdamas. Ir kam nerodžiau, visiems patikdavo: „Oho, kaip tu čia įdomiai padarei.“ Taigi nieko nuostabaus, kad aš, berods, 4 klasėje pasirinkau skulptūrą.

Kad mano stilius savitas ir kad man pavyksta perteikti išraiškingesnes formas, negu jos yra realybėje, pastebėjo tiek moksleiviai, tiek mokytojai. Kai kurie bendramoksliai sakydavo, kad man tik laisvės paminklus kurti, o vienas mokytojų ne kartą yra apibendrinęs: „Tavo skulptūros italjoniškos...“

Mano baigiamasis darbas buvo naudojamas Kauno muzikiniame teatre kaip dekoracijos elementas. Darbas yra išlikęs, bet jis visai ne tas, kurį aš norėjau daryti. Aš norėjau savo baigiamajame darbe pavaizduoti šuolį atliekančią gimnastę, bet kai parodžiau savo eskizą vadovui Vladui Žukliui, jis man neleido. Sako: „Daryk ką nors paprasčiau.“

Per vieną lipdybos pamoką buvau taip susikoncentravęs į savo darbą ir mintis, kad net nepastebėjau, jog man už nugaros stovi mokytojas Žuklys.

„Ech, Žuklys neleidžia man daryt, ką aš noriu.“

O jis ir sukluso: „Ką ką?.. Kas? kas?“

Tai man lyg perkūnas trenkė.

Padariau disko metikę su gėlėmis per apdovanojimą.

Šį mano gipsinį darbą pamatė Muzikinio teatro (tuometinės operos) režisierius/rekvizitorius per mokykloje vykusią baigiamųjų darbų parodą. Susirado mane ir užsakė padaryti pagal šią skulptūrą scenos dekoraciją. Teatre ją naudojo, nes jiems reikėjo sportininkės skulptūros. Už gautus pinigus nusipirkau fotoaparatą FED. O mano baigiamasis darbas taip ir liko namie.

 (parengė Aistė Žemaitytė)

MONUMENTALIOJI KŪRYBA: ATSITIKTINUMAS-MŪZA-DARBAS

Dėl netikėtai žaismingos „Sporto“ temos interpretacijos komisija aukštais balais įvertino stojamąjį darbą (1). Priimtas! Kelias Dailės institute prasidėjo. Iliustracijos knygai (2), kursiniai darbeliai, iš kurių vienas ir dabar puošia privataus namo fasadą (3), nuotraukos, filmai, konkursai... Priartėjau prie diplominio darbo.

Kartą einu per Dailės instituto kiemą, o mane susistabdo tuo metu žinomas skulptorius Juozas Mikėnas: „Eik pas direktorių. Tavęs jis laukia. Bet tu pagalvok: nemesk kelio dėl takelio.“

Aš tada dar nesupratau, ką tai reiškia. Nueinu pas direktorių, o jis man ir sako: „Kultūros ministerija gavo dvi vietas VGIK‘e, Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Mes rekomenduojame tave. Tu filmuoji, išmanai meną... Tave priims be konkurso. Pagalvok ir parašyk pareiškimą.“

Tada prisiminiau J. Mikėno žodžius „nemesk kelio dėl takelio“..

Pasirinkau skulptūrą – kelią.

Tuo metu jau turėjau būsimo diplominio darbo viziją. Reikėjo modelio. Per šokius bendrabutyje pasiūliau vienai pirmakursei papozuoti. Ji nieko neatsakė, bet kitą dieną pasivijo mane koridoriuje ir klausia: „Kada galima papozuot?“ Sutarėme, kad po paskaitų. Per vieną pertrauką ji atsisėdo kitaip – kaip jai buvo patogu. Ir aš pamačiau, kad tai – naujas sprendimas. Man taip patiko, kad panaudodamas tą jos poilsio pozą greitai padariau naujo sprendimo eskizą. Tiesa, šiek tiek pakeitęs, bet iš esmės ji man padiktavo mintį, kaip reikia padaryti šį darbą.

Taigi, turėjau du eskizus būsimam diplominiam darbui. Pasirinkau naujesnę, laimingo atsitiktinumo padiktuotą kompoziciją. „Svajojanti mergaitė“ (taip pavadinau savo skulptūrą) tiek mano diplominio darbo vadovo Vyšniausko, tiek oponento Gedimino Jokūbonio buvo įvertinta labai pozityviai – švarus, gražus, jaukus darbas, savo lengvumu, dvasia, harmoningumu, estetika prilygstantis Rimtauto Gibavičiaus (4) grafikai.

Po diplominio darbo gynimo pas mane į studiją užėjo Lengvosios pramonės ministerijos vadovas. Su juo susipažinome priešdiplominės praktikos metu Nidoje, kur buvau nuvykęs konkretizuoti skulptūros vietos ir aptarti, koks turėtų būti baseiniukas mano skulptūrai. „Oi, – sako mano projektą pamatęs vadovas, – man patinka. Daryk. Aš pasistengsiu, kad ji čia atsirastų.“ Ir iš tiesų, dabar vadovas įteikė man užsakymą šiai skulptūrai. 1961 m. rudenį ji buvo išlieta ir nugabenta į Nidą, bet kol sumūrijo Lietuvos kontūrus primenantį baseiniuką, parengė jai vietą, tai šiek tiek užtruko. Realiai „Svajojanti mergaitė“ buvo pastatyta 1963 metais. Tiesa, ne greta tuometinio „Nidos“ restorano, kur aš jai buvau numatęs vietą, o arčiau „Jūratės“ sanatorijos. Aplinkybės taip susiklostė, kad jai buvo parinkta truputėlį kita vieta. Gal ir neblogesnė...

„Undinėlė“, kaip ją vadina neringiškiai, ilgainiui apaugo krūmais. Kazokinis kadagys taip išsikerojo, kad skulptūros tik galva buvo matyti, teko šiek tiek pasidarbuoti kirviu.

Bet „Svajojanti mergaitė“ yra kentėjusi ir nuo buriuotojų. Mat, jie turėję tokį prietarą prieš kiekvienas varžybas, ypač jei jose dalyvauja naujokas, blizginti šitai skulptūrai krūtis. Kad geresnis vėjas būtų. Vienu žodžiu, jie ten blizgino ir blizgino, o man reikėdavo taisyti..

„Svajojanti mergaitė“, kiek man yra žinoma, iki tol buvo pirmas diplominis darbas, kuris įgavo bronzos pavidalą ir buvo pastatytas.

Vėliau gimė „Perkūnas“, „Skalbėjėlė“, „Mergaitė su balandžiu“, „Versmė“, „Gabija“... Kiekvienas darbas su savo istorija, kurioje yra po dalelę Atsitiktinumo, Mūzos ir... daug Darbo.

(1) Ieškodamas netikėtos sporto temos traktuotės, nulipdžiau berniuką, kuris pučia kamuolį, o kiti stojantieji bandė pavaizduoti realistiškus epizodus iš sporto.
(2) Iliustravau Semoko knygą „Vaisių, daržovių sulčių gamyba“.
(3) Mano kursinis darbas „Mergytė su gėlėmis“ kabo ant namo fasado Šaldytuvų gatvėje Kaune.
(4) R. Gibavičius baigė VDI raudonu diplomu, ilgus metus ten profesoriavo.

(parengė Aistė Žemaitytė)

psl. 26 Santakai:

Santaka tampa universaliu jungimosi archetipu, todėl šio kūrinio interpretacijos gali būti pačios įvairiausios.
Aistė Žemaitytė  

psl. 30 Gabijai:

Savo darbą skirdamas R. Kalantai skulptorius suteikė deivei naują – laisvės simbolio prasmę.
Aistė Žemaitytė

psl. 32-33 Neringai:

…ką tik nusimaudžiusi milžinė atvirai ir džiugiai žiūri į jos pačios supiltas kopas ir laimingus čia esančius žmones . Neringa – amžino optimizmo, rūpestingumo, stiprybės simbolis… Aistė Žemaitytė 

HORELJEFAI FASADAMS: LAIKO IŠBANDYTA KŪRYBA

Pradėjau daryti kaltinius darbus. Iš vario, aliuminio. Jokios patalpos, jokių dirbtuvių tam neturėjau – tiesiog dirbau ant lovos. Baigęs institutą likau dirbti Lietuvos televizijoje Vilniuje, o gyventi nebeturėjau kur. Vargais negalais išsinuomavau tokį krosnimi šildomą kambarėlį Grigiškėse. Ten ir dirbau. Pasidėjęs ant lovos iš Palangos atsivežtą smėlio maišiuką kalinėjau nedidelio formato darbelius. Pirmasis užsakymas kaltiniams kūriniams buvo iš Joniškio kultūros namų. Vieną jiems skirtą darbelį su skudučiais eksponavau jaunųjų dailininkų parodoje Kaune. Ėmė ir nupirko tą darbelį į fondus!.. Joniškiui antrą nukaldinti teko.

Kūriau kambarėlyje ant lovos, Palangoje parke ant suoliuko, KPI bendrabutyje ir sporto salėje, nebaigtos statybos patalpose ir net ant stogo.

Ant stogo teko atlikti darbą Šilumos tinklams.

Sukūrus „Perkūną“, „Žmogiškąją orbitą“, „Mūsų statybininkus“, „Plazmą“ pakvietė mane pokalbiui ir Šilumos tinklų direktorius Antanas Šležas. „Padaryk ką nors ir mums“, – paprašė. Bet kai atnešiau padarytą eskizą, direktorius skėstelėjo rankomis: „Atsiprašau, negaliu... Įsirengiau kabinetą, ir partijos komitetas mane nubaudė, kad per daug prašmatnus, per daug lėšų išeikvota...“ Praėjo metai ar pusantrų. Skambutis iš Dailės kombinato: „Šilumos tinklai užsako dekoratyvinį pano savo administraciniam pastatui.“ Pristačiau savo eskizą Dailės kombinato meno tarybai, užsakovui. Darbas Šilumos tinklams turėjo būti 11,5 m aukščio ir į jokį kambarėlį nebūtų tilpęs. Tai aš paprašiau ir man leido piešti KPI sporto salėje. Pasitiesiau ant grindų 2,5×2,5 m kartono lakštus ir ant jų 1:1 nupiešiau visą kompoziciją. Lipdavau į salės balkoną, žiūrėdavau iš viršaus ir braižiau. Kai atėjo laikas dirbt su metalu, reikėjo ieškotis kitos vietos – niekas sporto salės nepavers suvirinimo cechu... Man leido dirbt ant Šilumos tinklų pastato stogo. Ir lietui lyjant, ir saulei kepinant intensyviai dirbom 3 mėnesius. Šilumos tinklai norėjo paminėti 1973 metais savo 10 m. jubiliejų ir pasipuošti meno kūriniu. Taigi, turėjome suspėt. Ir spėjome.

Pamažu išgarsėjau kaip monumentalistas.

Kuriu nuolat. Kai neturiu konkrečių užsakymų, temas pasirenku pats. Tai, kas man pačiam prasminga. Taip nulipdžiau ir išliejau aviakonstruktoriaus Broniaus Oškinio portretinį reljefą, kelis poeto Eduardo Mieželaičio portretų variantus, taip gimė triptikas iš marmuro „Rytas–Diena–Vakaras“, darbai iš gipso „Santaka“, „Neringa“. Kuriu tai, kuo tikiu.

(parengė Aistė Žemaitytė)

VIETOJE EPILOGO

Skulptūra – pats juodžiausias kūrybinis užsiėmimas. Net ir grakščiausiai atrodanti, lengvumo įspūdį sukurianti skulptūra yra sunkaus darbo rezultatas.

 

Akmuo, bronza, marmuras – sunkiai apdirbamos medžiagos, tačiau iš jų sukurta skulptūra yra ilgaamžiškiausias meno kūrinys. Štai kodėl jau nuo seniausių laikų žinia ateities kartoms įamžinama skulptūroje. Tai – viena iš seniausių ir svarbiausių meno formų.

Kokią žinią perduoda Juozo Ruzgo skulptūros?
Savo pačiais skirtingiausiais kūriniais autorius kalba apie iš vidinio dvasingumo gimstantį Grožį.

Jo kūriniuose Grožis gyvuoja nepriklausomai nuo santvarkos, technologijų progreso, filosofinės minties.
Tereikia jį pamatyti.
Stabtelėti, įsižiūrėti ir pamatyti.
Grožis įtikina.
Jis priverčia širdį suspurdėti ir plakti dažniau.
Jis priverčia nusišypsoti.
Jis uždega.
Įsižiūrėkite.

Aistė Žemaitytė

Kelias niekada nebūna lengvas.
Ypač jei jis veda aukštyn.
Ar yra nepramintas.
Sunkumo akimirkomis
žmonės nusuka į takelius ar leidžiasi žemyn...
Pats kelias išbando keleivį.
NEMESKIT KELIO DĖL TAKELIO

Aistė Žemaitytė

APIE AUTORIŲ

Juozas Ruzgas – žymus Lietuvoje skulptorius ir žurnalistas, sukūręs šaliai reikšmingų kūrinių, daugiausia betgi – Kaunui. Įvairūs Kauno institucijų ir aukštųjų mokyklų fasadai papuošti J. Ruzgo darbais: „Plazma“, „Šiluma“, „Perkūnas“, „Vytautas Didysis“.... Jis – pirmo Lietuvoje ir, berods, Baltijos šalyse mėgėjiško filmo „Stipendija juokiasi“ režisierius, scenarijaus autorius ir operatorius. 1956–1960 metais veikęs Juozo Ruzgo įkurtas kino-foto mėgėjų būrelis yra reikšmingas Vilniaus dailės akademijos istorijoje – tai Fotografijos ir medijos meno katedros (įkurta 1994 m.) užuomazga. Juozas Ruzgas – pirmosios Lietuvos televizijos komandos narys, pirmasis Lietuvos televizijos dailininkas-operatorius, naujo žanro Lietuvos kine „nju“ pradininkas, kurio estetiškos impresijos susilaukė bene didžiausio rezonanso tarp žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje

Be kita ko, Juozas Ruzgas kartu su Rimtautu Gibavičiumi Lietuvai nusipelnė užfiksavę kino juostoje lietuvių liaudies skulptūras po atviru dangumi ir autentiškąjį Kryžių kalną (šiuo metu UNESCO įtrauktą į Pasaulio paveldo sąrašą), prieš jį sulyginant su žemėmis sovietmečiu.

Žymaus Lietuvos menininko Juozo Ruzgo kai kuriuos darbus yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, dalis jų įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

(parengė Aistė Žemaitytė)

© copyright by Aistė Žemaitytė